II tarptautinis mėgėjų teatro festivalis „Avangardas ir tradicijos“ Gatčine (Rusija)

Pastarąjį  dešimtmetį Lietuvos mėgėjų gan dažnai vykdavo į įvairius festivalius užsienyje, dažniausiai tai būdavo vieno teatro kelionė, kurioje tekdavo reprezentuoti mūsų šalį.
Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentės D. Vaigauskaitės iniciatyva kurioje nors šalyje plačiau pristatyti mūsų teatrinės kultūros įvairovę pirmoji palaikė Rusijos mėgėjų teatro asociacijos generalinė sekretorė Alla Zorina. Taip gimė neįprastas tarptautinis projektas, kuriame dalyvauti buvo pakviesti dviejų šalių mėgėjų teatrai. Idėja materializavosi II tarptautiniame mėgėjų teatrų ir teatrų – studijų festivalyje „Avangardas ir tradicijos“, kuris rugsėjo 22-26 d. vyko Gatčino mieste netoli Sankt Peterburgo.
Pristatyti Rusijoje Lietuvos mėgėjų teatrus vienu autobusu išvyko keturi teatrai – Jonavos rajono savivaldybės (rež.J. Andriulevičius), Panevėžio judesio teatras „Akimirka“ (rež. J. Mažeikienė, dail. V. Matuzevičiūtė), Kelmės Mažasis teatras (rež. G. Trijonis), Garliavos dramos studija „Vaidyba“ (rež. J. Daraškevičius). Įveikę trijų valstybių sienas (Rusijos pasienyje praleidę septynias valandas!), lietuviai vos suspėjo į festivalio pradžią Gatčino kultūros namuose. Čia jie susitiko su Rusijos teatrais iš Vyborgo, Sosnovyj Boro, Omutinsko, Gatčino ir Pschovo miestų.
Scenoje festivalio „Avangardas ir tradicijos“ emblema. Lietuvos ir Rusijos vėliavos... Penkių dienų festivalio programa buvo įvairi ir turtinga – suvaidinta dešimt spektaklių, veikė kūrybinės laboratorijos, vyko spektaklių aptarimai, ekskursijos į Sankt. Peterburgą. Abiejų šalių pasiuntiniai, kuriuos vienijo teatro pasaulis, greitai įveikė kalbos barjerus. Visi spektakliai buvo suprasti, įvertinti ir labai šiltai priimti. Žinoma ne visi jie buvo vienodo meninio lygio, tačiau kiekvienas tryško nepaprastu jauduliu, nuoširdumu ir entuziazmu. Rusijos teatrus vienijo rimtas požiūris į dramaturgiją – repertuare vyravo klasika: A. Puškinas, N. Gogolis, J. V. Getė, T. Viljamsas. Lietuviai pristatė šiuolaikinę dramaturgiją – V. Juknelio „Kakalynę“ ir I. Razumovskajos „Namo“, režisierės J. Mažeikienės sukurtą plastikos spektaklį „Prisiminimas“ bei režisieriaus G. Trijonio spektaklį „Chirurgija“ pagal A. Čechvo apsakymus. Nesunku pastebėti bendrą tendenciją – režisierių norą sukurti originalų spektaklį pagal klasikinę literatūrą, pateikti žiūrovui savitą dramaturgijos traktuotę, sureikšminti ir iškelti ar net apibendrinti vieną ar kitą autoriaus idėją. Režisierius mėgėjų teatre visų pirma yra  pedagogas, gebantis dirbti su mėgėju, o ne su tikru aktoriumi. Puikiais pedagogais laikytini visi dalyvavusių jaunimo studijų režisieriai, kurie dirba skirtingais metodais, tačiau siekia panašių tikslų atskleisti ir praturtinti jauną žmogų, siekti nuoširdaus veiksmo, kūrybinio džiaugsmo ir patirties. Pschovo studijos „Benefisas“ režisierė E. Šišlo rėmėsi psichologinio teatro tradicijomis, todėl jos spektaklis pagal T. Viljamso „Geismų tramvajų“, sujaudinęs ne vieną žiūrovą, galėtų būti psichologinės dramos pavyzdys. Teatro studijos „Diljetantas“ iš Omutinsko režisierius P. Pudovas su visu būriu jaunimo „prisilietė“ prie J. V. Getės „Fausto“. Sunkiai jaunuoliams sekasi valdyti eiliuotą tekstą, todėl kartais jis skambėdavo kiek pompastiškai, iliustratyviai, o nebe veiksmingai. Tačiau pati spektaklio režisūra buvo pakankamai originali ir įtikinama. Garliavos „Vaidybos“ studijos jaunimui spektaklis pagal šiuolaikinės rusų dramaturgės L. Razumovskajos pjesę „Namo“ žavėjo savo scenine kultūra, skoninga scenografija, puikia muzika bei vaidyba. Šį spektaklį labai gerai įvertino festivalio svečiai - NEATA prezidentas Villy Dallis  ir  mėgėjų teatrų asociacijos (DATS) tarptautinis konsultantas Johnas Ytteborgas. Labai šiltai žiūrovai priėmė  Panevėžio judesio teatro „Akimirka“ spektaklį „Prisiminimas“. Vos dvidešimties minučių spektaklis, labai koncentruotai, lakoniškai per prisiminimus papasakojęs vienos moters gyvenimo istoriją, perauga  į amžiną gyvenimo prasmės klausimą. Šį spektaklį režisierė pastatė su kurčiaisiais. Į Gatčiną atvyko nauja artistų sudėtis, jiems tai buvo premjera. Puikiai įveikę jaudulį, labai plastiški aktoriai sukūrė nepaprastai dvasingą giliaprasmį spektaklį.
Jonavos savivaldybės teatras Gatčine viešėjo antrą kartą. Šį teatrą su Gatčino teatro studija „Už kampo“ (rež. T. Šmakova) sieja kelerių metų draugystė. Gatčino publika jau yra mačiusi jonaviškių „Bobas“ (pagal E. Salolą), o šįkart susipažino su naujausiu trupės darbu – V. Juknelio „Kakalyne“, kur ironiškai pažvelgta į šiandieninės visuomenės ydas, rūpesčius ir lūkesčius.
Festivalio dalyviai ne tik stebėjo vieni kitų spektaklius, bet ir aktyviai dalyvavo kūrybinėse laboratorijose, kurioms vadovavo režisieriai Jonas Andriulevičius (Jonava) ir Fiodoras Suchovas (Maskva). „Menas neturi sienų, o festivalis – tai ne tik šventė, bet ir bendravimo būdas. Tai galimybė pažinti kitos šalies kultūrą. Pagaliau, tai galimybė įgyvendinti bendrus projektus,“ – rašoma festivalio bukletėlyje. Galėtume papildyti, kad šis festivalis – tai nauja patirtis, įdomios pažintys, nauji veidai, įspūdžiai, prisiminimai...
Tikiuosi, kad dauguma vykusių į šį festivalį prisimins tik tai, kas buvo tikra, gera ir nuoširdu – nepaprastas auksinio rudens Rusijoje spalvas, Sankt Peterburgo grožį (ištvermingiausieji ir smalsiausieji ne tik dalyvavo ekskursijoje, bet ir vieną naktį buvo nuvykę pažiūrėti, kaip pakeliami tiltai), nepaprastą organizatorių svetingumą ir nuoširdumą, teatro žmonių sielų giminingumą...
Irena Maciulevičienė

Previous Post
About Jonava Municipality theatre
Next Post
Jonavos teatras XX-ajame tarptautiniame kartų teatrų festivalyje