Seminaras-praktikumas "Kaip iš NIEKO padaryti KAŽKĄ"

Jonavos rajono savivaldybės teatras, minintis savo veiklos 25-metį, 2010 m. organizavo daug edukacinių renginių plačiajai visuomenei. Ilgamete unikalia patirtimi dalijosi įžymi Maskvos kino ir teatro dailininkė, tapytoja Tatjana Spasolomskaja, apipavidalinusi virš 100 spektaklių, dalyvavusi apie 120 parodų Rusijoje ir užsienyje, dėstanti kompoziciją Maskvos „1905 m. atminimo“ meno mokykloje, teatro skyriuje. Jonavos savivaldybės teatro kvietimu ji surengė teatro scenografijos seminarą-praktikumą „Kaip iš NIEKO padaryti KAŽKĄ“, kuriuo susidomėję virš 60 klausytojų papuošė Kultūros centro foje seminaro metu sukurtomis originaliomis scenografinėmis idėjomis.
„Neįsivaizdavau, kad tokiame Rusijos mastais nedideliame mieste verda toks intensyvus kultūrinis gyvenimas, - dalijosi įspūdžiais T. Spasomolskaja, kurios darbai eksponuojami muziejuose bei privačiose kolekcijose visame pasaulyje. – Vis dėlto jūs, „pribaltai“, esate kitokie. O kuo – man iki šiol neįminta mįslė. Turite kažko, ko žodžiais neįvardinsi – tik pajusti galima.“
Seminare nagrinėtos unikalios temos, virtusios netikėtomis ekspozicijomis:
Moljeras. Prancūzija. Vasara. Diena
vilkas vasarą ilsisi ant molberto kaip ėriukas. Karštą vasaros dieną baltu drabužiu prisidengęs audžia juodas mintis ir kėslus, bet kas tuo norėtų patikėti... Juk jis toks baltas.
Homeras. Graikija. Vasara. Rytas
Elados smėlio spalvos, pasipuošęs vasariškais žiedlapiais pražydusiu graikišku vainiku, susiliejęs su graikiška kolona, penelopės ir Odisėjo ilgesiu pražydęs VILKAS
Servantesas. Ispanija. Vakaras
Vilkas nuvargęs po alinančių kovų su vėjo malūnais, Servanteso vilkas vakaro tyloj liepsnoja ant meilės laužo
Dostojevkis. Žiema. Naktis. Vilkas
Sušalusi upė Neva, arba Peterburgo kanalas. Jame skęsta Vilkas, jis sušalęs. Vilko galva – didelis svogūnas; kryžius šaukiasi Dievo. Vilko „snukis“ tai pakeliamas tiltas, kurį pakėlus – matome išnyrančią naktį (kelią, dangų). Vilko akys – senųjų Peterburgo namų akys. Ausys – tiltai, prisijungiantys su kanalais. Vilkas bando gelbėti savo „ranką“, bet tuo metu ji sužeidžia kitus
Čechovas. Ruduo. Vakaras
Vilkas – žmogus. Kiekviename žmoguje gyvena vilkas. Mes atsisakėme nuo realizmo ir į pirmą planą iškėlėme psichologiją, kuri būdinga dramaturgijai. Vilką suprantame ne kaip gyvūną ištrūkusį iš miško, bet kaip žmogų – vilką, žmogaus „vilkiškas“ savybes, žmogaus „daugiasluoksniškumą“, įvairialypumą.
Ostrovskis. Vasara. Diena. Po sočių pietų
Vilkas revoliucionieriškai klasikiniu vasaros bikiniu pagal Ostrovskį...
V. Šekspyras. Naktis. Ruduo
Gigantiškas sostas - tvirtos valstybės simbolis. Karūna ant jo - karališkoji valdžia. Prie sosto susirangęs šuo - stiprus ir ištikimas valdovo tarnas. Jei kas išdrįsdavo karaliui pasakyt, jog čia ne šuo, o vilkas, tuoj pat tas būdavo tremiamas iš miesto už mylimiausio ištikimojo tarno įžeidimą. Bet vieną naktį dingo pats karalius. Nuo balto sosto atkaltės, per numestą ant jo karūną, ligi parketo draikėsi raudonas - kaip kraujas tiulis. Ant jojo susiraitęs gulėjo "ištikimiausias" šuo, klastingomis lyg vilko akimis.

Previous Post
E. Olbi "Trys aukštos moterys"
Next Post
Nadežda Ptuškina "Aš tave labai myliu, mama"