IX tarptautinis vaikų meno festivalis New Delhy (Indija)

2008 m. lapkričio 25 - gruodžio 2 dienomis Jonavos rajono savivaldybės teatro dešimties žmonių grupė dalyvavo Delyje (Indija) vykusiame pasauliniame vaikų ir jaunimo meno festivalyje. Kelionės įspūdžiais dalijasi teatro režisierė Živilė Martinaitienė.
Kokie festivalio tikslai, kokios šalys jame dalyvavo?

Festivalį jau devintą kartą Niu Delyje organizavo Delio tarptautinės Ryan mokyklos vadovai. Pagrindinė festivalio vieta – vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras Bal Bhavan. Šis centras turi nakvynės namus, didelį stadioną, muziejų, amfiteatrą, kultūros namus ir kitas edukacines įstaigas, tai pat puikią nedidelę teatrinę sceną, kurioje ir mes parodėme spektaklį „Trys mylimos“. Pasirodymai vyko dar dviejose vietose – laisvalaikio centruose, kurių Delyje yra apie 50. Nustebino masiškas ir pompastiškas atidarymas (atlikėjų ir žiūrovų gausumu beveik prilygstantis mūsų dainų šventei). Daug kas buvo neįprasta ir mūsų mentalitetui nesuprantama, pavyzdžiui, kiekvienai dalyvių grupei atskira festivalio programa, renginių tradiciniai ritualai: pradžioje – malda, pabaigoje himnas, prieš kiekvieną renginį komisijai teikiamos dovanos bei jiems nešamos vaišės spektaklių metu ir t.t.
Festivalio aptarimuose režisieriai pasakojo apie matytus spektaklius, kad galėtų susidaryti įspūdį apie viso festivalio kontekstą. Malonu, jog dalyviai, kurie matė mūsų spektaklį, atsiliepė teigiamai, sukeldami pavydą jo nemačiusiems. Festivalyje pasirodė daug Indijos vaikų šokių grupių, kurios priminė matytų indų filmų scenas. Festivalio konferencijos metu daug kalbėta apie neišsprendžiamas organizacines problemas: nuolatinį vėlavimą ir laukimą, kurį organizatoriai teisino dalyvių gausa (su Indijos teatrais dalyvių buvo apie 2000).
Festivalis buvo skirtas vaikams ir jaunimui. Jo tikslas – įvairių kultūrų meno formomis propaguoti pasaulyje taiką. Iš 25 šalių atvykę dalyviai buvo  suskirstyti į tris grupes: šokis, daina, teatras. Europai atstovavo Kroatija, Bulgarija, Vokietija, Lenkija, Suomija ir Lietuva. Labai gaila, kad dėl festivalio neapgalvotos organizacijos daugelio atstovų programų nepamatėme.
Taip jau sutapo, jog trečiąją jūsų viešnagės dieną Mumbajuje buvo įvykdytas teroristinis išpuolis. Kaip į tai reagavote, ką patyrėte?
Informaciją slėpė, o mums pranešė tik tiek, kad mieste sprogo bomba. Visą tiesą sužinojome gavę pranešimus iš Lietuvos. Festivalio dalyvius labai atidžiai saugojo ginkluota apsauga, iš saugomos teritorijos į miestą buvome vežiojami autobusais tik į mums numatytus renginius. Pavyzdžiui, norėdami įsigyti geriamo vandens, šios paslaugos prašėme organizatorių. Nepaisant susidariusios situacijos, savo pačių iniciatyva vis dėlto pavyko apžiūrėti Delio centrą, Prezidentūrą, Parlamentą.
Papasakokite plačiau apie tradicinį Taikos maršą, organizuotą paskutinę festivalio dieną, ir Baltų marškinėlių vakarą.
Tradicinis renginys simbolizavo troškimą, kad taika būtų visame pasaulyje. Festivalyje dalyvavusios šalys žygiavo nešinos vėliavomis, plakatais. Jie skelbė, kad pasauliui reikia knygų, o ne bombų, reikia meno, o ne terorizmo. Beje, mes ėjome šalia Pakistano delegacijos, tuo metu dar nežinodami, kad būtent šios šalies teroristai įvykdė išpuolį. Tada dar nesupratome, kodėl būtent prie jų ir greta žygiuojančių valstybių atstovų buvo sustiprinta ginkluota apsauga.
Įspūdingai organizuoto Baltų marškinėlių vakaro tikslas – parodyti Indijos vaikams, jog skirtingų kultūrų atstovai yra labai draugiški. Kiekvienas dalyvis buvo apsirengęs baltais marškinėliais ir ant jų rašė linkėjimus draugams.
Koks festivalio dalyvių požiūris į Lietuvą?
Konferencijų metu kalbėjome apie Lietuvos teatrą, diskutavome. Užmezgėme ryšius su Tailando, Zambijos atstovais, kadangi jiems labai artimas mūsų vykdomas ugdomasis procesas su vaikais. Sulaukėme didelio susidomėjimo. Pasirodo, daugelis festivalio dalyvių šiek tiek žinojo apie Lietuvą. Kai kurie, kalbėdami apie Baltijos valstybių regioną, deja, paminėdavo tik Latviją, Estiją. Pastebėjome, kad pabendravę su mumis egzotinių šalių atstovai vis dažniau internete ieškojo faktų apie Lietuvą.
Ketiname pasikviesti draugus iš Farerų salų. Labai nustebino Zambijoje dirbantis muzikos ir dramos mokytojas Harisonas Muleyas. Jis mielai sutiko atvykti į Lietuvą. Jo nuomone, abi šios valstybės artimos, panašios, nes yra daug katalikų, žmonės valgo tokius pačius patiekalus. Mokytojas akcentavo, kad Lusakoje (Zambija) gyvena nemažai lietuvių, kai kurie netgi savo parduotuves yra atidarę.
Kuo nustebino Indijos sotinė?
Iš 10 mln. Delyje gyvenančių beveik pusė skursta gatvėse. Mus vargino baisi netvarka mieste, didžiulis smogas, begalė žmonių. Nepatiko ir indų maistas. Naktimis gatvėse matėme daug laužų, prie jų šildėsi ir miegojo benamiai. Mes gyvenome šimto lovų kambaryje, skirtame moterims. Trims mūsų teatro moksleiviams, teko įsikurti tradicinėje viduriniosios klasės indų šeimoje, o dviem vaikinams labiau pasisekė, nes gyveno turtingo politiko šeimoje, turinčioje net tarnų.
Gal turėjote geradarių, padėjusių organizuoti kelionę į tolimą šalį?
Į Jonavą grįžome kupini nepakartojamų įspūdžių, susipažinę su kardinaliai kita kultūra nei Europoje, su kitokių vertybių išaukštinimu. Džiaugdamiesi šia egzotine kelione, nuoširdžiai dėkojame ją finansavusiems rėmėjams: koncerno „Achemos grupė“ prezidentui Bronislovui Lubiui, Jonavos krašto moterų asociacijos „Jonavietė“ vadovei Sigitai Sasnauskienei, UAB „Litera“ direktoriui Valerijui Lukovskovui, rajono Savivaldybei, moksleivių tėveliams.
Nijolė Keturkaitė, Jonavos rajono laikraščio "Naujienos" korespondentė

Previous Post
About Jonava Municipality theatre
Next Post
Jonavos teatras XX-ajame tarptautiniame kartų teatrų festivalyje