Lietuvos ir Danijos teatrų projektas "Daina apie Dunojų" Jaegerspris (Danija)

2004 m. rugpjūčio 12-15 d. Danijoje užbaigtas kelerius metus trukęs mėgėjų teatro projektas, kurį iniciavo NEATA (Šiaurės šalių mėgėjų teatro asociacija, vadovaujama Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, režisūros katedros vedėjos Danutės Vaigauskaitės).
Šio projekto idėja – kelių šalių ir kelių teatrų atliekamas tas pats sceninis kūrinys. Įgyvendinimui pasirinkti Kelmės Mažasis, Jonavos rajono savivaldybės ir Danijos Jaegerspris miestelio teatrai bei danų dramaturgo K. Nissen drama „Daina apie Dunojų“, kelmiškių pavadinimo variantas „Vėlinės prie upės“
Drama – „Daina apie Dunojų“ – pasakojimas apie Vėlinių naktį kapinėse prie upės. Dauguma šiose kapinėse – skenduoliai. Šią naktį visi čia palaidotieji atgyja ir ieško savo gyvenimo bendražygių bei prasmės. Taip jie nori pasiguosti, išsiaiškinti tarpusavio santykius, surasti vidinę ramybę. Tokio turinio dramą statė minėtieji trys teatrai.
Pirmieji šios dramos spektaklių variantai parodyti ir aptarti Lietuvoje 2003 m. rudenį Kelmės tarptautiniame festivalyje „Kelmės scena“ bei Jonavos tarptautiniame festivalyje „Aidas“.
Na, o į baigiamąjį projekto etapą – vieno spektaklio festivalį į Danijos Jaegerspris mieste iš Lietuvos išvyko pilnas turistinis autobusas (24 jonaviečiai, 11 kelmiškių).Dvi paros kelyje, kol buvo pasiektas kelionės tikslas, neprailgo, nes keleiviai vieni kitus vaišino, pokštavo, masažavo ir net bandė sukurti „autobuso teatrą“. Kelionė aštuonioms valandoms nutrūko Berlyne prie Reichstago. Čia pažiūrėta Berlyno panorama iš Reichstago kupolo, vaikščiota po Vokietijos sostinę, ieškota socialistinio ir kapitalistinio pasaulio skirtumų, aplankant abi seniau sienos dalytas miesto puses. Gražūs vaizdai, fontanai, skulptūros, bet saldžiausias buvo miegas ant Reichstago pievelės, o po to vėl „palaiminga“ būsena autobuso sėdynėje. Danija jonaviečius ir kelmiškius pasitiko po lietaus nušvitusia saulute, kuri, kaip ir mūsų draugų danų šypsenos, lydėjo visą viešnagės laiką.
Prie langų prilipome išvydę didįjį tiltą per jūrą (jo ilgis 16 km.). Mūsų autobusas tarsi jūros paukštis nėrė vis gilyn į šalies gilumą, atverdamas keleivių akims salas, jachtas, mažučius raudonus namelius, lapuočių miškus. Galų gale pasiekėme Jaegerspris miestelį, apsuptą karinių dalinių. Pasirodo, nuo jų ir kilo šis gyvenvietės pavadinimas. Kareiviai nuolat nužvelgdavo ir mūsų merginas.
Vos tik nusiplovę kelio dulkes buvome pakviesti į mero apartamentus. Prie merijos plevėsavo Lietuvos vėliava, išvydę ją, sugiedojome savo šalies himną. O mūsų laukė miestelio meras, pasipuošęs savo valdžios ženklais. Jis kreipėsi į mus angliškai, kviesdamas į posėdžių salę, ten jis papasakojo apie Danijos valdymo sistemą, taip pat pasveikinimo žodį tarė Lietuvos ambasados Danijoje konsulas, linkėdamas užkariauti ir Danijos sostinės scenas. Apdovanoti lankstinukais, pavaišinti pyragaičiais, skubėjome į festivalio atidarymą. Jo metu šventės šeimininkai parodė mini spektaklį pagal H. K. Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“. Spektaklyje didiką vaidino ir pats miesto meras. Viešnagės metu vis naujomis spalvomis skambėdavo mažo berniuko spektaklyje ištarti žodžiai: „Tiesa – visada nuoga“.
O vakare žiūrėjome K. Nisseno „Dainą apie Dunojų“, vaidino garbaus amžiaus aktoriai, kupini supratingumo vienas kitam, nuoširdūs ir šiltai bendraujantys. Tokie jie ir išliks mūsų atmintyje visam likusiam laikui. Kalbos barjeras (bendrauta ir angliškai ir vokiškai, o dažnokai gestų kalba) ne tik negadino abipusių santykių, bet suteikė bendravimui savotiško neįprastumo, paslapties.
Antroji festivalio diena – Jonavos rajono savivaldybės teatro pasirodymų laikas. Dienos metu Jaegerspris teatro kiemelyje vaidintas spektaklis „Bobos“ (režisierius J. Andriulevičius), pastatytas pagal E. Salolos knygą „Kvailių kaimas“.
Danijos žiūrovų iš kėdžių neišvijo nei griaudėjanti perkūnija, nei lietus. Į spektaklį pateko net vieno žiūrovų šuo, galų gale paklusęs vienos iš bobų paliepimui – „ramiai“. O žodį „bobos“ kaip ir kitus žodžius: „sveikatą“, „labas“, „ačiū“ mūsų draugai kartojo nuolatos. Tą patį vakarą įvyko Jonavos spektaklis K. Nisen „Daina apie Dunojų“. Kiekvieną šio spektaklio sceną lydėjo nuoširdūs visų žiūrovų plojimai.
Trečioji, paskutinioji festivalio diena – kelmiškių spektaklių laikas. Prieš pietus vaidinta B. Dauguviečio kaukių komedija „Žaldokynė“. Kaukių spektaklis virto tikra švente. Linksmas žiūrovų juokas, pamėgdžiojamos kaukių grimasos, noras jas paliesti puikiai nuteikė vakaro spektakliui K. Nisseno „Vėlinėms prie upės“ (režisierius G. Trijonis). Vaidinusių širdis glostė žiūrovų katutės bei padėkos žodžiai.
Kiekvieną vakarą, įvykus paskutiniam spektakliui – diskusijos, pokalbiai prie alaus. Jų metu danų teatro vadovai apibendrino matytus spektaklius ir įgytą patirtį. Jie pastebėjo, kad patys savo vaidinimuose remiasi psichologiniu pokalbiu, jonaviečiai kuria didingą vizualinį bei muzikinį vaidą, o kelmiškiai gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį.
Paskutinį vakarą – banketas! Jo metu ant grotelių kepama mėsa, gausybė daržovių ir didžiulis tortas. Bankete „jonaviškiai“ (taip juos pavadino „kelmiškiai“) grojo armonika, dainavo ir drauge su danais šoko lietuvių liaudies šokius, bet tikra vakaro staigmena buvo banketo vadovo, solidaus vyriškio, padainuota humoristinė danų liaudies daina apie Karlsoną ir pienininką Tevje. Taip išraiškingai ir užkrečiamai liejosi garsai, kad likome tiesiog sužavėti. O vakarą užbaigė danų jaunimas, ir mums beliko tik pritarti jų gitarų skambesiui ir melodingoms dainoms.
Atsisveikinimo su draugais popietė – kelionė į Danijos sotinę Kopenhagą. Čia didingos skulptūros ir mažutė liūdna undinėlė, platūs vandens kanalai, galingi laivai ir grakščios jachtos, gaivūs įmantrūs fontanai ir jūreivių rajono siauros gatvelės. Tikrai neišdildomą įspūdį paliko Danijos sotinė.
Na, norime to ar ne, bet laikas namo.Vėl dvi poros autobuse, gyvi prisiminimai apie Danijos karaliaus medžiokės rūmus, pro kurių langą iš šalia buvusio baseino kadaise gaudyta žuvis, apie jaukią senelių namų buitį, Jaegerspirso  devynmetę mokyklą, kurioje muziką tai pačiai klasei dėsto net keturi muzikos mokytojai, apie seniausią Danijoje vaikų darželį, natūralų, pačios gamtos suformuotą paplūdimį bei mūsų draugų iš Danijos nuoširdumą, bendravimą šilumą ir norą, anot jų pačių, suteikti mums kuo daugiau laimės akimirkų, kokių jie patyrė viešėdami Lietuvoje – visa tai nuolatinių kalbų tema kelionėje namo.Vėl aštuonių valandų sustojimas dabar jau Poznanėje, čia vyko lauktuvių namiškiams paieška, be to, dėmesį patraukė katalikų bažnyčių didybė. Ir galų gale – Lietuva. Čia kursime naujus projektus, čia lauksime svečių ir ruošimės naujoms kelionėms.
Asta Žičkuvienė

Previous Post
About Jonava Municipality theatre
Next Post
Jonavos teatras XX-ajame tarptautiniame kartų teatrų festivalyje