Jelena Galvydytė

Kai kas sako, kad teatras - kančia. Galbūt, jei kančia yra žvelgti į savo vidų, atsiverti iki nuogumo. Man tai įdomu, nors daug laiko praeina, kol susigyvenu su savo personažu ir atrandu man patinkantį jo atspalvį. Galbūt tas paieškas galima vadinti kančia? Man tie ieškojimai malonūs. Smagu, kai kolegos atranda save personažuose ir kupini pasitikėjimo sužaidžia garsų, balsų, mimikos, judesių, veiksmų spalvomis. Man teatras – tai gryna, išgyventa, smagu, tikra. Tai žaidimas, veiksmas ir jausmai. Man labiau patinka veikti teatre, nei stebėti. Esu reikli spektakliams, noriu patikėti, atrasti, pajausti, užsimiršti. Ir veikti taip, kad žiūrovas patikėtų ir užsimirštų. Daug drąsos ir laisvės tam reikia.
Kas mane taip traukia? Nepaleidžia? Galimybė būti išgirstai ir suprastai. Galimybė būti įvertintai. Galimybė išrėkti tai, kas skauda. Man reikia būti atvirai, kitaip aš dūstu, o čia tokią galimybę turiu. Režisierius Jonas renkasi nelengvas, nepatogias temas ir man patinka jo idealizmas, gerumo paieškos, jo nuoširdi pagarba žmogui. Man to trūksta kasdieniniame gyvenime, o čia - sočiai, kiek tik nori. Ypač smagi mūsų dabartinė „trupė“ – daug įvairiausio plauko keistuolių vienoje vietoje. Gerų, nuoširdžių, rūpestingų žmonių. Galbūt žmogiškumo čia ateinu pasisemti ir, tikiuosi – dovanoju kitiems. (Jelena Galvydytė)

Specialioji pedagogė teatre vaidina nuo 2011 m.

Vaidmenys:

  • Just. Marcinkevičius „Devyni broliai“ - Sesuo
  • J. Andriulevičius „Namo“ - Regina
Previous Post
Edvardas Olbi "Trys aukštos moterys"
Next Post
"Metų Jonu" išrinktas Jonas Andriulevičius tapo Jonų Respublikos prezidentu