JAUNIMO STUDIJA

Živilė Martinaitienė, Jaunimo studijos vadovė:
Jonavos rajono saivaldybės teatro jaunimo grupė susikūrė 2006 m. aktyvių ir labai kūrybingų jaunų žmonių, baigusių Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro skyrių - Erikos Petravičiūtės, Martynos Narkevičiūtės, Indrės Kaminskaitės, Evaldo Kuprio ir Artūro Gaurio - dėka. Jie tiesiog pasiūlė sukurti spektaklį, nes, kaip patys teigė, labai norisi vaidinti. Tada ir kilo mintis prie teatro turėti ir jaunimo grupę. Pasirinkome Žemaitės pjesę „Trys mylimos“. Kadangi penketukas buvo labai kūrybingas, talentingas, mokantis  improvizuoti, spektaklio kūrimas buvo tikras džiaugsmas. Pats spektaklis žiūrovų buvo labai šiltai priimamas, su juo respublikinėje vaikų ir jaunimo teatrų apžiūroje „Šimtakojis“ pelnėme laureato vardą, pasirodėme įvairiausiuose festivaliuose, nuvykome net iki Indijos, New Delhi.
Jaunimo studija ėmė gausiai pildytis ne tik meno mokyklos teatro skyriaus, bet ir kitų mokyklų ugdytiniais: Donata Telišauskaitė, Simona Klevinskaitė, Mindaugas Kuprys, Evelina Smitriūtė, Jūratė Martinaitytė. Didelį džiaugsmą iki šiol teikia ne tik spektaklių kūrimas, laimėjimai  konkursuose, bet ir bendravimas repeticijose, pokalbiai rimtomis ir nerimtomis temomis. Su meile prisimenu kiekvieną, kuris lankė studiją, didžiuojuosi jų pasiekimais. Smagu, jog tarp jų yra ir būsimų profesionalių aktorių - Ieva Pakštytė ir Rūta Kumpikaitė, labai gera, kai išėjęs jaunimas prisimena ir aplanko, padeda, kai reikia, kaip Naglis Petkevičius. Dabartinis jaunimo studijos dešimtukas irgi fantastiškas: labai įdomūs ir talentingi Gintarė Plukaitė, Evita Karietaitė, Aleksandra Pantelejenkova, Aurelija Vyčaitė, Vasaris Statkevičius, Viktoras Karčikovas, Arūnė Vaivuckaitė, Jūratė Martinaitytė, Simona Klevinskaitė, Evelina Smitriūtė.

Jaunimo studijos aktorė Gintarė Plukaitė:
Kuri mergaitė vaikystėje nesistaipė prieš veidrodį, svajodama apie didžiąją sceną? Dienų dienas repetavau savarankiškai iš kompaktinės plokštelės išmoktą monologą  prieš veidrodį ir aš su aukštakulniais, kol vieną dieną mama, aptikusi paslėptą batuką su nulaužta pakulne, nebarė, bet pasiūlė lankyti dramos studiją. Šios pamokos man padėjo atrasti takelį, kuriuo eidama į save tarsi pro šilko užuolaidą matau slapčiausių svajonių, vaidmenų, vilčių, atradimų, aktorių ir režisierių veidų, repeticijų, teatro festivalių karuselę. Taip, teatras nėra improvizacija, tai gyvenimo tęsinio mokykla, tai liūdnų ir linksmų emocijų vėrinys, kuriuo pasipuošiame lipdami į sceną ir kuris pradedamas verti turbūt vaikystėje, gudraujant tėvams už nugaros.  Kai pirmą kartą užlipau į sceną, ilgai neapleido jausmas, kad ši erdvė man yra  gerai pažįstama: nosį kuteno slopinantis kvapas, neapakino prožektorių šviesa, jauki pasirodė scenos butaforija. Man patiko būti scenoje.
Patinka ir dabar savojoje scenoje improvizuoti, kurti etiudą ar pantomimą, režisuoti pjesės ištrauką, stebėti teatro studijos vadovę, kuri mums visiems yra  įkvėpiantis pavyzdys ir žmogaus, ir aktorės, ir režisierės, ir vadovės; patinka kitos šalies salėse stebinti žiūrovą.  Esu entuziastinga teatro gerbėja (nors mano patirtis labai kukli – trys spektakliai užnugaryje) ir dabar jis man asocijuojasi su darniu orkestru, kuriame visi turi labai atsakingai sustyguoti savo instrumentus, kitaip salėje neskambės žodis „bravo“.  Kartais susipainioju tarp kylančių klausimų apie teatrą: ar teatras – tai magiška vieta, sukviečianti žiūrovą į sales tam, kad kiekvienas, atpažinęs save, norėtų keistis, ar teatras – tai iliuzija tam, kad žiūrovą apgautų ir priverstų patikėti bei pasipelnytų.  Taigi galiu drąsiai tvirtinti, kad teatras man – saviraiškos bei terapijos seansai, kurie padėjo atsikratyti vaikystės ir paauglystės kompleksų; aktorių,  režisierių, muzikantų, dailininkų, choreografų – iškilių Lietuvos asmenybių – elitas; ir gyvenimo tęsinys scenoje; ir, žinoma, stebuklų erdvė, į kurią veržiuosi aš ir mano artimieji, kad galėtume ilgai ploti meno žmonėms už padovanotą premjerą.

Jaunimo studijos aktorė Aurelija Vyčaitė:
Man teatras, kaip ir daugeliui menu besidominčių žmonių, yra puikus saviraiškos būdas. Scenoje režisierės Živilės Martinaitienės dėka esu nuo mažumės, todėl  Jonavos savivaldybės jaunimo teatro studija yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, išugdžiusi daug įgūdžių ir savybių, naudingų tiek spektakliuose, tiek realiame gyvenime. Taip pat teatro studija man suteikė galimybę dalyvauti daugybėje festivalių, ir susipažinti su naujais žmonėmis, o repeticijos suteikia daug pozytivių emocijų ir padeda atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių.

Previous Post
Jonavos teatro aktorė pripažinta Geriausia moters vaidmens atlikėja
Next Post
Ir mes mylim Jonavą!